151 DAY

Laoso Šiaurėje ištekanti Ou upė ne vieną amžių atliko vietos greitkelio vaidmenį. Dėl neseniai pastatytos kinų hidroelektrinės senojo vandens kelio maršrutą teko sutrumpinti bent per pusę. Mano kelionė prasideda visiškai neįsimintame kaimelyje – Muang Khua. Įsėdu į ankštoką valtį, įsiropščia kapitonas ir įjungia nedidelį raudoną radijo imtuvą, trasliuojantį už širdies griebiančias vietines balades.
​
Tokiame lyriškame fone grožiuosi gamta, upės vingiais ir tolumoje išnyrančiais kaimeliais, apstatytais bambuko lūšnomis. Pamatę valtį vietiniai ima mojuoti kapitonui ir skuba žemyn, arčiau upės. Kas įduoda siuntinį, o kas papildo mūsų gretas.

Viename kaimelyje į valtį įlipo pagyvenusi moteris, nešina dviem maišais šviežių ananasų. Tuo tarpu vienas iš ją atlydėjusių vaikinų stipriai įsikimba į valtį, ima raudoti ir kartoja man nesuprantamus prakeiksmus. Moteris su ananasais tik šypsosi, kol jaunas vyras krinta ant žemės ir iš nevilties ima šaukti. Likę valties keleiviai šypsosi. O ant kranto stovinti jauna dama trenkia jam per skruostą. Ši drama man visuomet liks nebyli.
​
Po 4 val plaukimo pastoviui, prieš mane iškyla jaukus miestelis – Muang Ngoi. Jis įkurtas beveik tobulo peizažo ir ryžių laukų apsuptyje. Į jį neįmanoma patekti autobiliu. Galima tik atplaukti upe arba pėsčiomis ateiti per kalnus.

Įsikūriau. Tuomet tris dienas lijo be sustojimo. Tačiau, ar kas gali būti idiliškiau už energingą ir gyvybę teikiantį lietų iš hamako žvelgiant į svajingai vilnijančią upę ir debesų pataluose paskendusias kalvas?

Vienintelė miestelio gatvė – tikras tešlynas po lietaus. Kartu su vištomis, gaidžiais ir kalakutais maklinėjau per purvynę, stebėdama lėtą it vėžlio slinkimas kasdienybę.
​
Vėl pasirodžius saulei, į gatves pasipylė žaidimų ištroškę vaikai, kaimynų pasiilgę suaugusieji, tingiai leidžiantys dieną pokalbiams ir maistui. Susižvalgome. Vieni kitiems nusišypsome. Suprantu, kad ir rytoj man nepavyks niekur iš čia išvažiuoti. Juk čia taip paprasta jaustis laimingu.