175 DAY

Lietus man visuomet asocijavosi su ramia namų romantika ir ilgesingu žiūrėjimu pro langą. Svarbu, kad rankose būtų gera knyga ir puodelis kavos. Skubėdavau prisipažinti, kad rudens dargana – mano mėgstamiausia. Nors lauke ji reiškia pilkumą, įkyrų purškimą į veidą ir peršlapusius batus, namie ją pakeisdavo jauki šiluma ir pasiteisinimas, kad šiandien galima neužsiimti niekuo reikšmingu.
​
Tačiau lietus Azijoje buvo panašus į fizinį užstrigimą vienoje vietoje. O užupiečių taip mėgstama frazė, jog nėra blogo oro, tik netinkami drabužiai, ėmė ir neteko prasmės. Čia per lietų geriausia be drabužių.

Pirmąjį kartą musonus sutikau karštame ir drėgname Delyje. Jie pasipildavo kriokliais ir gatvės virsdavo purvo ir šiukšlių upėmis, per kurias eidavau, aplink plaukiant negyvoms žiurkėms ir visai nepopuliariuose skersgatviuose slepiamai Indijos netvarkai.

Šiame milijoniniame mieste lietus reiškė elektros tiekimo trukdžius ir vakarienės gaminimą virtuvės tamsoje. Lietus beveik niekuomet neatsėlindavo vienas. Kartu pasipildavo žaibų ir griausmų lavina, atnešanti giliai nugramzdintus prisiminimus apie baimę užmigti, klausantis griausmų simfonijos.

​Prieš išvykdama į Pietryčių Aziją, žinojau, kad ir vėl akis į akį susidursiu su lietaus galybe. Tačiau įsivaizdavau, kad iki tol jau būsiu radusi jaukų kampelį, kurį vadinsiu namais, o lietus vėl bus tuo raminančiu fonu už lango.

Deja, man nepavyksta keliauti taip greitai. Dar būnant Šiaurės Vietname, kartas nuo karto užklupdavo viską nušluojančios liūtys. O aš turėjau judėti toliau. Tą rytą, kai tik išsinuomavome motociklą, prapliupo gąsdinantis ir negailestingas lietus. Ir tuomet aiškiai supratau, kad nuobodžiai Azijos saulės ir dangaus žydrymės monotonijai atėjo pabaiga. Nuo šiol lygiai kaip ir Lietuvoje tik, kasryt pašokusi iš lovos ir, praskleidusi užuolaidas, sužinosiu, ką atnešė taip lauktas rytojus.

Meteorologinio stebuklo dėka, turėjau progą pamatyti tą, gražiausią Vietnamo vietą, Dong Vano geologinio parko slėnį, skęstantį saulės spinduliuose. Vietoje nepertraukiamos lietaus uždangos pavyko išprašyti permainingo oro. Jo sąlygos keitėsi kas dešimt kilometrų ir užklupęs lietus ilgam nepasilikdavo. Tačiau mėlynas lietpaltis spėjo tapti patikimu kelionės palydovu.

Ilgai karščių kankintiems vietiniams lietus atneša pasiilgtą vėsą ir tokią pat namų romantiką kaip ir man Lietuvoje. Jis reiškia, kad tądien bus mažiau darbo, o pogulis po pietų galės būti ilgas ir tingus. Pasislėpę po stogeliais savo namų priemenėse ir terasose jie atlaidžiai šypsosi, žvelgdami į mus, žūtbūt kažkur keliaujančius per didėjančias balas.

Į Laosą atvykau ūkanotą ir lietingą rytą. Klampojau per negrįstų kaimo gatvelių purvyną šlapiais drabužiais, kurioje nors baloje vis pamesdama šlepetę. Nepykau ir nesikeikiau. Kontempliatyviai nusiteikusi, žvelgiau į pilnėjančią ir greitėjančią upės tėkmę, o vakare užmigdavau liūliuojama monotoniško barbenimo į skardinį stogą.
​
Po trijų dienų lietus nustojo. Lygiai taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo, padovanodamas ryškiausių spalvų saulėlydį, kurio nesufantazuotų net gi talentingas impresionistas.

Lietus Laose reiškia nepravažiuojamus kelius, iki netoleruotino ilgumo išsitęsiančias keliones iš vieno miesto į kitą, visuomet sušlapusią kuprinę, drėgmėje neišdžiūnančius drabužius ir žliugsinčius batus.

Aš vis tiek atkakliai toliau traukiau į pietus, kur Bolaveno slėnyje, vėl keliaujant ant motociklo, lietus buvo negailestingas ir įrodė man savo absoliučią viršenybę. Vilgydamas žemę ir uoliai laistydamas kavos ir vaismedžių krūmus plantacijose, man išnaudojus visą rūbų rezervą, jis privertė mane pasiduoti. Pasiduoti ir pripažinti, kad nėra čia jokio grožio ir herojizmo kentėti šaltį, į veidą skriejančius lašus, prie 70 km per valandą greičio pavirstančius į tą šlapią skudurą, kuriuo, visi kalba, trenkiama per veidą.

Tačiau dar buvo likę aplankyti vieną aukščiausių Pietryčių Azijoje Tad Fane krioklį. Per lietų skuodėme pro Laoso kaimus ir, vos pastačius motociklą, lietus baigėsi. Priėmiau tai kaip gerą ženklą ir drąsiai nuėjau pasigrožėti 100 m aukštį siekiančiais dviem gražuoliais. Aš juos girdėjau. Girdėjau tą grėsmingą vandens kritimą. Bet prieš save mačiau tik baltame ir tirštame it kondensuotas pienas ūke paskendusį vaizdą. Neliko nieko kito tik juoktis. Pažadėjau sau vėliau internete patikrinti, ar krioklys tikrai toks gražus, kaip visi sako.

Man savotiškai patinka keliauti šiuo vadinamu nesezono metu, kai visą dieną jauti virš galvos besikaupiantį lietų, bet vis tiek nuo pasikeitusio slėgio įsiskaudėjusia galva per balas išmini dviračiu pasigerėti vandenyje paskendusiais ryžių laukais, tingiai besimaudančiais buivolais ir patvinusiomis upėmis, galinčiomis nuplauti ant polių suręstas medžio pašiūres.
​
Man vis tiek patinka lietus, nors pliaupia, nors neturiu lietpalčio, mano rūbai šlapi iki paskutinio siūlo ir nors skubant nukrito dviračio grandinė, o man dar liko jį varytis 2 km kaimo keliuku. Per lietų.