DAY 58

Kartu su aštuoniais purpuro spalvos apdarais vilkinčiais vienuoliais basa einu buvusios Mianmaro sostinės, Jangono, gatvėmis. Tylėdami, aplink zujant nepertraukiamai eismo grandinei, renkame dienos aukas. Lėkštėmis su maistu ir kitomis gėrybėmis nešiniems žmonėms rikiuojantis prie suklypusių medinių trobelių ar prabangesnių dviaukščių namų, einame jų link per purvą, paplavas, šiukšles, žvyrą ir karštą asfaltą.

Kasdien Jangono ir jo apylinkių gyventojai paaukoja dešimtis kilogramų maisto ir pinigų. Virti ir nevirti ryžiai, kariai, daržovės, troškiniai, kepta mėsa, žuvis, sausainiai, šokoladas, tirpi kava, pyragėliai, vaisiai, aliejus, muilas, skalbimo milteliai, rankšluosčiai, gaivieji ir energetiniai gėrimai – tinka viskas be išimties. Aukų rinkimas ir gera vietinių valia yra pagrindinis Jangono priemiestyje įsikūrusio „Thabarwa“ meditacijos centro gyventojų maisto šaltinis.​

Tai ne tipinis meditacijos centras, apsuptas medžių giraičių ir dvelkiantis ta įsivaizduojama, nepasiekiama, ramybe. Šią niekam nereikalingoje žemėje įkurtą vietą persmelkęs šlapimo ir nešvaros kvapas. Jis tvyro visur: ligoninėje, valgykloje, gatvėje, meditacijos salėje ir moterų bei vyrų miegamuosiuose. „Thabarwa“ komunos gatvelėse bėgioja pusnuogiai vaikai, prie griovio moterys skalbia drabužius, kruopšti siuvėja siuva naujus rūbus, nedidelėje kavinėje vyrai pliekia kortomis, o joje esantis televizorius transliuoja Mianmaro muilo operas.
​
Čia pastoviai gyvena daugiau nei 3500 žmonių: vienuoliai ir vienuolės, jogai, benamiai, prostitutės, apleistieji, priklausomieji, neįgalieji, šimtamečiai senjorai, šeimos su vaikais, savanoriai, sunkiai sergantieji ir laukiantieji mirties. Kiekvienam reikalinga lova ir maistas. Daugeliui jų taip pat būtina reguliari priežiūra ir vaistai.

Kas rytą lygiai 5.30 val. mane pažadina gaidys ir gauja dėl maisto kąsnio kovojančių šunų. Per valandą išsibudinu, pusryčiams pavalgau ryžių arba itin aštrių ryžių makaronų ir laukiu sunkvežimio, turinčio nugabenti į iš anksto parinktą vietą mieste arba jo rajonuose, kur tądien numatyta rinkti aukas. Kol lekiame duobėtais keliais, vienuoliai rūko cigaretes arba kramto tabaką, ant asfalto išspjaudami ryškiai raudonas sultis, šnekučiuojamės apie paskutinius matytus filmus ir drauge dainuojame „The Beatles“ dainas. Taip subliūkšta mano turėtas tik dvasingai nusiteikusio, romaus ir rimto, pasaulietinių malonumų ir geidulių nekankinamo, vienuolio vaizdinys.
​
Apsiginklavę puodais, kibirais ir krepšiais, sustojame į dvi eiles. Vienoje iš jų vienuoliai, kitoje – centro savanoriai. Procesijai pajudėjus, tarp mūsų įsivyrauja absoliuti tyla. Niekas nė neapsikeičia žvilgsniais. Kol vienuoliai laimina vaikus, mes renkame ir čia pat rūšiuojame viską, ką duoda patys ne tiek ir daug turintys vietiniai. Mano užduotis – rinkti negendančius produktus pakuotėse, gėrimų butelius ir higienos reikmenis. Pirmąjį kartą kiek nejauku. Tačiau vos po pusvalandžio šis užsiėmimas tampa savotiška vaikščiojimo meditacija.

Po pietų purvinu keliuku einu į šalia esančią meditacijos centro pastangomis įkurtą Geros valios gyvenvietę, neretai vadinamą „15 pėdų“ kaimeliu. Visa jo teritorija padalinta į atskirus 4,6 kv. m. gyvenamuosius plotus, kuriuose paprastose bambuko lūšnose glaudžiasi 15 tūkst. žmonių. 15 tūkst. neturinčių kur kitur eiti žmonių. Jo viduryje riogsančioje trobelėje įkurtas vaikų dienos centras. Kasdien tam tikromis valandomis iš atokiausių gyvenvietės kampų mažieji atskuba pažaisti drauge su savanoriais. Tuo tarpu šie elementarių žaidimų forma bando juos išmokyti anglų kalbos pagrindų.

Kol vieni savanoriai rūpinasi maistu, moko kaimo vaikus, stato kanalizacijos sistemą ir bando pritaikyti naujas efektyvias priemones gyvenimo sąlygų pagerinimui, kiti – apžiūri pacientus, keičia sauskelnes, išvalo ir pertvarsto žaizdas, padeda jiems sportuoti bei įkalba išgerti vaistus. „Thabarwa“ pacientų ligų įvairovė primena medicinos vadovėlį: nuo AIDS, tuberkuliozės, vėžio, diabeto ir kraujo užkrėtimų iki psichinių susirgimų. Daugiau nei 53 milijonus gyventojų turinčiame Mianmare yra 20 dirbančių pshichologų ir 2 psichiatrinės ligoninės. Tačiau vienuolynų ir meditacijos centrų – apstu.

Čia gyvenančią vienuolę Sudasaną visi vadina šizofrenike. Daugiau nei prieš metus Vietname palikusi savo šeimą ir vyrą, ji atvyko į centrą, pasiruošusi likusį gyvenimą paskirti geriems darbams. „Aš nusprendžiau tapti vienuole, nes norėjau ištrūkti nuo savo proto pinklių. Kartais, kai dalinu sriubą ir kitas vienuolis pakelia dubenį, rodydamas, jog jos nenori, mano protas nupiešia vaizdinį, kad jis nori man trenkti. Žinau, kad tai yra proto kūrinys. Aš turėčiau nereaguoti“.

Dukart per savaitę ligoninėje apsilanko gydytojas. Jis atsainiai apžiūri pacientus ir skiria jiems vaistų. Deja, kai kurie ligoniai į centrą atkeliauja per vėlai. Tačiau „Thabarwa“ meditacijos centre mirties niekas nesureikšmina. Jau po kelių čia praleistų dienų ligonius kasdien slauganti Alva per dienos aptarimo ir darbų pasiskirtymo susirinkimą pasako, kad vieno iš pacientų, turinčio kumščio dydžio infekuotą žaizdą nugaroje, gyvenimas tėra kelių dienų klausimas. Jis jau nustojo kalbėti, valgyti ir, tarsi suprasdamas savo lemtį, bukai stebeilyjasi į lubas. Ne vieną mėnesį centre praleidę savanoriai jau turi veiksmų planą: siūlo susisiekti su ligonio šeima ir net apmokėti jo kelionę namo. Vakare, eidama į bendrą moterų miegamąjį, pastebiu keletą vienuolių ir savanorių medituojančių atsisveikinimui su gyvaisiais skirtame namelyje, kuris iki šiol visuomet buvo užrakintas.

Man sunkiausia buvo ne susitaikyti su visuomet ore tvyrančia mirties nuojauta, bet išmokti nors šiek tiek pagerinti gyvųjų gyvenimus. Kelias dienas delsusi, nusprendžiau prisijungti prie pacientus prausiančios grupės. Lauke paruošusi maudynių vietą, pasiėmiau invalido vežimėlį ir užkilau į antrąjį ligoninės pastato aukštą. Daugiau nei dvidešimtyje vienoje erdvėje sustatytų medinių lovų be čiužinių ir pagalvių gulėjo vien vyrai. Šūktelėjau, rodydama sutartinį ženklą „dušas“, ir viena po kitos ėmė kilti pageidaujančiųjų rankos. Pirmasis maudynėms pasiruošęs pacientas itin sunkiai judėjo. Įkėliau jį į vežimėlį, tuomet užkėliau jo kojas ir pamačiau, kad jis stokoja vienos pėdos. Negalėjau jo paklausti, iš kur jis atvyko, kiek laiko praleido centro ligoninėje ir kas nutiko jo pėdai. Vietoje to rūpestingai jį nuprausiau, nutryniau ne vieną dieną neplautą kūną, nušluosčiau ir padėjau apsivilkti švariais rūbais. Mums baigus, jis pažvelgė man į akis ir ėmė juoktis savo bedante šypsena. „Ačiū, labai ačiū,“ – kartojo. Pajutau, kad man virpa apatinė lūpa. Privalėjau ją prikąsti, kad nepravirkčiau.​

Per daugiau nei savaitę, praleistą centre, greičiausiai, netapau geresniu žmogumi. Atlikdama nelabai malonius darbus, ne kartą turėjau prisiversti įveikti proto sukurtas ribas ir peržengti pasišlykštėjimo barjerą. Tačiau tik išvažiavusi supratau, kad „Thabarwa“ meditacijos centre sielos ramybė pasiekiama ne nežinia kelintą valandą sėdint lotoso pozoje, bet tiesiog ištiesiant stiprią pagalbos ranką tiems, kuriems ji yra reikalinga. Juk kartais taip sveika bent trumpam pamiršti save.