 Jeigu norite man ką nors parduoti, papasakokite gerą istoriją. Aš turiu ja patikėti ir pajusti, kad tai abipusiai mainai. Kelionės metu ne kartą įsigijau to, ko man nereikia, sumokėjau už paslaugas daugiau, nei jos buvo vertos ar tiesiog parėmiau ką nors tik dėl įdomios ir įtikinamos istorijos.
 ©pixabay Tailando mieste Nong Khai sutikau olandų dailininką. Šis atsisakė savo gimtojo vardo ir pavardės, todėl dabar yra vadinamas savo paties pasirinktu vardu - Jankrishna. Jis - dailininkas be gyvenamosios vietos, jau kelias dekadas talpinantis gyvenimą į vieną kuprinę. Iš vieno miesto į kitą, iš vienos šalies į antrą, vis sukdamas ratą tarp Tailando, Japonijos ir Indijos, Jankrishna vežiojasi papildomą sunkį - troškimą tapyti ir dažų rinkinį. Tačiau nei vieno savo paveikslo. Visi jo darbai it vaikai išsibarstę po pasaulį: nuo Indijos iki Olandijos. Kiti jau spėjo nuo drėgmės sutrūnyti apleistuose Džaipūro rūsiuose.
 Kai prieš 7 mėnesius pasiryžau 5-ąjį kartą išduoti pažįstamą gyvenimo tėkmę, apleisti pamiltus namus bei Vilniaus gatves, neįsivaizdavau, kiek truks mano kelionė, o juoba - kokiu maršrutu aš keliausiu.
Prieš akis driekėsi nepažįstamos žemės, nepamatyti gamtos stebuklai, rikiavosi būsimi pirmieji kartai, malonios ir aitraus skonio patirtys, dar nesutikti žmonės ir jų neišgirstos istorijos bei neragauti valgiai. Vėl atsidaviau ne visada saldžiai nežinomybei.  Iki Melakos sultonato įkūrimo ant Indijos vandenyno kranto driekėsi nedidelis žvejų kaimelis užvadintas Orang Laut. Tikroji Melakos miesto istorija kaip ir visų kitų didesniujų miestų istorijos prasideda nuo legendos.
Sakoma, kad medžioklės metu sultonas Parameswara ilsėjosi po melakos medžiu, o jo šuo binzinėjo aplinkui, kol pamatė nedidelį elnią ir įspeitė jį į kampą, norėdamas pulti. Gindamasis, elnias nustūmė šunį į upę ir išsigandęs nuliuoksėjo tolyn. Gyvūnų dramą stebėjęs sultonas neva suprato, kad tai ženklas šioje vietoje įkurti miestą. Panašu, kad nė vieno miesto legenda neapsieina be gyvūnijos.  Nuoširdžiai maniau, kad manęs šiame didžiajame žygyje jau niekas nenustebins. Tačiau ar tai dėl dviejų tyliame Kambodžos kaimelyje praleistų savaičių, ar dėl mano pačios provincialumo - Kuala Lumpūras man metė iššūkį.
Jis man primena dar 1927 m susuktą distopinę juostą „Metropolis“. Tebesistiebiančiame ir ne taip ir seniai aukščiausią pasaulio pastatą glaudusiame mieste gyvenimas verda aukštuose, kurie beveik atstoja kastas. |
