 Kai po 2 val. suskamba žadintuvas, kelias minutes negaliu atsitokėti, bandydama suprasti, kas tai per vieta ir kodėl iš viso privalau keltis iš saldaus žiemiško sapno. Paskui viskas ima ryškėti: tušti namai, kuprinė, kurioje kaip visada perdaug daiktų, ant stalo gulintis pasas ir lėktuvo bilietas. Panašu, kad tai vyksta iš tikrųjų. Nebeturiu, kur trauktis ir kuo prisidengti.
Greitos privalomosios rytinės procedūros ir suvokiu, kad dar akimirka ir paliksiu pirmuosius savo tikrus namus, kuriuose degė smilkalai, plėvėsavo Tibeto vėliavėlės ir triumfavo knygos. Juose praleisti 2 metai nusibraukė, lyg niekada nebūtų buvę tų bemiegų naktų, žvelgiant į lubas ir klausant šalia zujančio miesto triukšmo. Apleidžiami namai žvelgė į mane taip, tarsi čia nė nebuvo gyventa ir viskas, kas liko iš manęs, tėra tik tai, kas telpa kuprinėje. |