DAY 78

©Eddie Adams

Prisipažįstu, mano žinios apie Vietnamo karą buvo menkos. Žinojau, kada jis vyko, kam atiteko pergalė ir tą kvapą atimančią pasaulį pakeitusią fotografo Eddie Adams nuotrauką, kurioje ginklu taikomasi į civilį vietnamietį. Ko gero, tiek fotografas, tiek šaulys gaiduką nuspaudė tuo pačiu metu.

Atvykusi į Vietnamą, kaip sakant, gavau progą išgirsti istoriją iš pirmųjų lūpų. Vietnamiečiai niekada negirdėjo apie jokį Vietnamo karą. Čia jis vadinamas Antruoju Indokinijos arba Amerikos karu. Jis prasidėjo nuo konflikto tarp Pietų ir komunistinio Šiaurės Vietnamo, į kurį per pusę pasaulio į pagalbą  atskubėjo JAV. Tokį scenarijų girdėjome jau ne kartą. Jeigu XX a. pasaulyje augo komunizmo grėsmė, dabar jame tarpsta nauji priešai – islamas ir terorizmas. Kai kurie net įsigudrina tarp šių dviejų padėti lygybės ženklą.

Ho Ši Mino karo muziejus ir Cu Chi tuneliai nuotraukomis, karo reliktais, skaičiais ir pasakojimais rodė dar atvirą šalies žaizdą. Gali atrodyti, kad karas jau seniai baigėsi ir reikia gyventi toliau, tačiau jo metu naudoti cheminiai ginklai pakenkė net ketvirtajai kartai po karo ir priminė istorijos klystkelius išsigimimais bei ligomis.

Keistą humoro jausmą turintis gidas kaip mat surimtėjo, pasakodamas apie kare dalyvavusį savo tėvą, kuris jame neteko kojos ir kiekvieną dieną tebegyvena su patirtu košmaru. Per šias dvi dienas bent keturis kartus gniaužiau ašaras, negalėdama surasti bent menkiausio logiško paaiškinimo šiam absurdui.
​
Man jis panašesnis į nesėkmingą šachmatų partiją ar net sutartinį planetos apvalymą. Daugiau nei 2 mln žmonių mirė dėl netikrų idealų ir iškreiptų ambicijų. Šiuo atveju belieka prisiminti tik vieną gerą pasakymą: Make love not war!